Tinklapio idėja yra populiarinti kalnus. Reikalavimų tekstui nėra, tik norisi kad būtų kuo išsamesnis ir iliustruotas jūsų nuotraukomis. Galima rašyti apie įvykusius žygius, maršrutus, pasiruošimą, įrangą ir pan.
Straipsniai yra autoriniai, nurodomas jūsų vardas ir pavardė. Norint išlikti anonimu galima rašyti tiesiog “autorius”. Galima kalbėti tiek apie aukštus kalnus, tiek apie žemesnius.
Netrukus atsiras straipsniai apie kelionę su vaikais, kalną Balyje, žiemos žygį, įdėsime apie mūsų kopimus į Mont Blanc ir Tetnudi. Maršrutai gali kartotis, nes kiekviena kelionė ir patirtis unikali.
Justina Liuberskė
Nors kalnai mane sieja jau ne vienerius metus ir kalnų kelionių techniką kaip ir išmanau, man niekada nesiverčia liežuvis vadinti save alpiniste. Atrodo, lyg turėčiau dar sulipti daugiau viršūnių, daugiau patirties įgyti, kad taip save galėčiau vadinti. Ne vien kalnais ir gyvenu, nes turiu ir daug kitokių veiklų ir pomėgių. Ir visgi, kalnai visuomet traukia ir beveik kiekvienos atostogos siejasi su vienokiais ar kitokiais kalnais, su lipimu į viršūnę, ar tai techniškai, ar tik užžygiuojant.
Mano pirmas susipažinimas su kalnais nutiko kai mokiausi bakalaurą antram kurse, prieš 10 metų. Dar rudenį buvau pradėjus lankyti kalnų technikos treniruotes pas Jūratę Bajorienę (ačiū jai!), įveikinėjau savo baimes nukristi, spėjau sudalyvauti ir keliose varžybose, dar labiau padėjusiose suprasti kaip viskas veikia. Na, o tarpušvenčiu KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ kvietė visus norinčius dalyvauti kelionėje į Tatrus. Tai ir susiruošiau, studentė būdama, įrangos asmeninės daug neturėjau, tik gimtadienio proga gautą žumarą, „Ąžuolų“ blusturgyje įsigytus senus alpinistinius batus už gal 20 eur ir gal kokią vieną savisaugą. Viską susiskolinau, prisikroviau labai sunkią kuprinę, kurią neįsivaizdavau kaip reikės užnešti iki Teryho chatos. Supratau, kad per mažai treniravausi, per mažai bėgiojau, buvo sunku su tais visais daiktais, bet įveikiau. Patyrę alpinistai mokė tokius žalius kaip aš, kaip eiti su slenkančia sauga, kaip dėlioti saugas, kaip nusileisti kalnuose, visos pamokos praktiškai vyko tiesiog belipant. Kelionė paliko neišdildomą įspūdį ir pasėjo tą meilę kalnams, į kuriuos nuo to laiko norėjosi vis sugrįžti ir sugrįžti.
Tad paskui sekė dar daugiau kelionių į Tatrus, tiek žieminius, tiek vasarinius, vėliau panaršytos via ferratos Alpėse, Švedijos šiaurėje esantys atokūs kalnai, pasigrožėta žygiuojant Madeiros ir Tenerifės kalnais, na, o kol kas aukščiausia pasiekta viršūnė Tadžikijoje, Pamyre – 2022 m. užlipta „Kauno“ viršūnė (~5100 m).
Prieš kelis metus susibūrė tokia kalnų šaika, kuriai kilo idėja savo žiniom pasidalinti ir su kitais, tad jau tris metus iš eilės vyksta vadinami mokymų Tatrai, kur dalinamės tuo, ką žinom. Du metus vedžiau mokymus lavinų tema, kas mane labai paskatino pačiai daugiau pasidomėti šia tema, o taip pat ir praplėsti žinias ir kitose srityse. Manau, aš dar pati mokausi, bet turiu ir kuo pasidalinti su kitais.
Simonas Pliupelis
Tetnuldžio viršūnė, Sakartvelas 2024
Kalnų liga “užsikrėčiau” tik pabaigęs bakalauro studijas Norvegijoje. Kaip tikras lietuvis išvažiavau užsidirbti pinigų naujo gyvenimo pradžiai. Laisvomis dienomis, neturėdami ką veikti, su grupioku apsidairėme aplink – vien pievos, fjordai ir kalnai… “Ką veikiam?” Nusprendėme užlipti į artimiausią kalną ir apsidairyti. Po penkių valandų kopimo pasiekiau savo pirmąją gyvenimo viršūnę. To jausmo niekada nepamiršiu – aplink tik viršukalnės, nuostabaus grožio fjordų įlankos, o tolumoje – Atlanto vandenynas. Būtent tada manyje prabudo aistra kalnams, kuri iki šiol mane „veža“.
“Trolio liežuvis”, Norvegija 2013
Vėliau sekė kelionės į Alpes, Pirėnus ir Aukštuosius Tatrus. Tuomet pradėjau suprasti, kad kopiant į kalnus būtinos žinios, patirtis ir fizinė ištvermė.
Patirties pasisemti padėjo ir tai, kad 2013 metais įstojau į VGTU magistro studijas. Tuometinis grupiokas rekomendavo apsilankyti VGTU turistų klube (dabar – VILNIUS TECH turistų klubas). Tik tada supratau, kas yra KKT varžybos, uolų bei ledo laipiojimas ir kokie įdomūs gali būti žygiai po Lietuvą. Kelis metus, net ir baigęs studijas, mokiau studentus KKT technikos. Dabar jau žinau – mano sūnus, kai užaugs ir mokysis universitete, privalės įstoti į bent vieną turistų klubą!
„Kalnų kelionių technika yra pagrindas norint lipti į kalnus. Be šių žinių priimti teisingus sprendimus kritinėse situacijose yra itin sudėtinga.“
Per daugiau nei dešimt metų pažinties su Simonu Naudžiumi turėjome daugybę bendrų kelionių. Į Monblano viršūnę įkopėme tik iš antro karto. 2024 metais pavyko pasiekti Tetnuldžio viršūnę. Tikiu, kad laukia dar ne viena aukštuma!
Dažnai lankomės ir Aukštuosiuose Tatruose, ypač žiemą. Nors šie kalnai nėra tokie aukšti, kaip kiti kalnynai, įspūdžių ir pavojų čia netrūksta. Čia galima išbandyti techninius kopimus, lipti ledo sienomis, o nuo viršūnių atsiveria pasakiški vaizdai.
Vieną kartą Tatruose teko pakliūti į laviną. Laimei, stovėjome kiek atokiau, todėl negavome pagrindinio sniego smūgio. Lavina mus užvertė tik iki krūtinės – tai buvo viena įsimintiniausių, bet kartu ir pavojingiausių patirčių.
Aukštieji Tatrai, Slovakia 2023
Simonas Naudžius
Nuotraukoje 2017 metais einat link Mont Blanc saugiai perėjau sniego tiltą, inkaravau virvę sniege ir laukiu kol ateis komanda su kuprinėmis.
Nesu sportininkas, nesu gabus kalnų technikai, kūnas palūžęs nuo sėdimo darbo… Esu ryžtingas ir atkaklus, šios savybės neleidžia sustoti kai sunku.
Pirmą kartą išėjau į kalnus 2012 metais. Keliavome į Gruziją, planavome įkopti į Laila (4000m) ir Tetnuldi (4800m). Orai leido pasiekti tik Lailą, bet vistiek buvau labai laimingas. Esu dėkingas žygio vadui Liudui už tai, kad sutiko priimti tokį visai žalią ir nepatyrusį ančiuką. Labai patiko kelionė. Žmonės draugiški, maistas skanus, o gamta pasakiškai graži.
Daug kartų lankiausi Lenkijos ir Slovakijos Tatruose. Tiek žiemą, tiek vasarą. Su palapinėmis ir nakvynėmis chatose. Ačiū VUŽK, VGTU TK ir KTU Ąžuolui už galimybę.
Kalnuose pasijauti smėlio kruopelyte. Supranti, kad tavo gyvenimas palyginus su gamtos didybe tėra akimirka. Visi kasdienai rūpesčiai tėra smulkmenos.
Vėliau keliavau į Tian Šanį, dalyvavau Žiemos žygyje, paskui Mont Blanc du kartus ir mėnesį praleidau Mongolijoje. Visos šios kelionės keitė ir formavo mano asmenybę, požiūrį į darbą ir gyvenimą.
Tian Šanyje Karakolo slėnyje sulipome į Gedimino Akstino viršūnę (4250m) ir kirtome daugybę perėjų. Irmantas buvo griežtas, bet teisingas vadas. Ačiū jam. Kalnai gražus, bet atšiaurūs, žmonės šaltesni ir maistas ne toks skanus.
Žiemos žygyje su slidėmis ir kuprinėmis Norvegijoje bei Suomijoje teko nakvoti prie -25 ir suprasti, kad +2 ir vėjas jaučiasi šalčiau nei -20. Mačiau dangų žaižaruojantį pašvaistėmis. Ačiū žygio vadui Sapnui už šią nuostabią patirtį. Tiesa vienoje vietoje paslydau ir gerokai pačiuožiau žemyn. Išmokau galvoti savo galva ir nelaukti nurodymų. Jaučiuosi nesaugiai – deduosi kates.
Mont Blanc 2017 metais buvau žygio vadas. Pasirinkome patį sunkiausią maršrutą, susikrovėme nežmoniškai sunkias kuprines, juk mėgstame būti pasiruošę visiems atvejams, nuo pat Šamoni miestelio pėsščiomis kilome link Trijų Viršūnių Traverso maršruto. Dar ir data buvo ankščiau nei prasideda kalnų sezonas. Ties I-ąja viršūne nusprendėme, kad šiam kartui gana ir nusileidome su Aguile Du Midi keltuvu. Išmokau nerizikuoti ir laiku sustoti.
Iš kalnų grįžti ramesnis ir ši būsena išlieka kelias savaites ar mėnesius.
Mėnesis Mongolijoje. Norėjosi ne tik gamtos, bet ir kultūros, tai 4 vyrukai jojo, plaukė, žygiavo ir važiavo. Aplankėm kalnus, judėjome upe ir slampinėjome Gobio dykumoje. Lankėmės jurtose, kalbinome vietinius. Išmokau, kad galima keliauti taip, jog visiems būtų gerai. Nebūtina visada viską daryti kartu.
2021 metais nusprendėme pakaroti Mont Blanc kelionę. Įkopėme. Pamtėme kiek nutirpo ledyno vos per kelis metus… Planavome 2 savaites, bet spaudė orai, todėl susisukome per vieną ir paskui bimbinėjome Italijoje, ropinėjom per Via Feratas, gėrėm vyną, žaidėm UNO ir kirtom picas.
Visą gyvenimą prisiminsiu kaip vadas Girvis likus ~50m pakilimo iki viršūnės prakapstė su ledkirčiu pusnyje užuovėją ir pasakė: „Pažiūrėkite į save, sukamės ir einam atgal.” Visi tylėdami nuleido galvas, sukando dantis ir pasakė: „Na jau ne, einam į priekį”. Išmokau, kad eidamas lėčiau, savo tempu nueisiu toliau ir visa komanda judės greičiau. Nakvojome 4000m aukštyje ir ryte vėjas laužė palapinės kuolus. Išmokau, kad stebint orus reikia žiūrėti ne vieną, o kelis aplinkinius kalnus, nes vaizdelis gali būti visai kitoks.
Pradėdamas rašyti šį blogą ruošiuosi pakartoti 2012 metų kelionę. Vėl keliausime į Sakartvelą ir bandysime susidraugauti su Laila bei Tetnuldžiu. Planavau būti žygio vadas, bet įvertinęs kiek šiuo metu turiu veiklų pasiūliau šias garbingas pareigas kitam Simonui ir labai apsidžiaugiau, kai jis sutiko.
Pasiruošimas kalnams man labai patinka. Tai kompleksiškas procesas, kurio metu susipažįsti su komanda, stiprini kūną ir technines žinias, mažais žingsneliais judi link tikslo. Žinai, kad kuo geriau pasiruoši, tuo bus lengviau ten.
Kamilė Michejevė
Sveiki, mano vardas Kamilė, esu daug keliavusi solo ir tikiu, kad geriausi nuotykiai prasideda ten, kur baigiasi komforto zona. Gamta ir maistas – dvi neatsiejamos kelionių dalys, kurios leidžia patirti pasaulį visais pojūčiais.
Kalnai yra mano viena didžiausių aistrų, niekas neprilygsta jausmui, kai įveikus sudėtingą maršrutą atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Aktyvus laisvalaikis man yra geriausias būdas atlaisvinti mintis nuo kasdienio chaoso, todėl kiekviena kelionė tampa nauju nuotykiu, kupinu atradimų.