Kaip dauguma keliautojų, taip ir aš, savo sąrašuose turėjau šalį, kurią seniai svajojau aplankyti, tai Čingischano tautos žemė Mongolija. Daugybę kartų įsivaizdavau neaprėpiamas Mongolijos erdves, mėlyną dangų, laisvai besiganančias arklių kaimenes, įvairiausiais raštais išmargintas jurtas ir žaliuojančiomis stepėmis jodinėjančius klajoklius. Nusprendžiau ilgiau nedelsti ir įgyvendinti svajonę, todėl entuziastingai ėmiausi planuoti kelionę ir organizuoti grupelę bendraminčių.
Galiausiai susirinkome keturi bendražygiai ir kartu nusprendėme Mongolijoje praleisti visą birželio mėnesį keliaudami Hangajaus kalnynu, Orchono upės slėniu bei Gobio dykuma. Žygio idėja keliauti Mongolijos kraštovaizdžiais susipažįstant su klajoklių gyvenimo būdu, kasdienybe ir kultūra. Mūsų planas atrodė ambicingas ketinome nujoti arkliais apie 70 km, 90 km nueiti kalnais, daugiau nei 100 km leistis upe baidarėmis ir apie 1500 km nuvažiuoti Gobio dykuma, todėl kelionės pabaigoje buvau maloniai nustebęs, kad viską pavyko įgyvendinti su kaupu.
Įvertinę būsimo žygio intensyvumą, ruoštis pradėjome iš anksto, lavinome jojimo įgūdžius, domėjomės Mongolijos kultūra, studijavome žodynus, intensyviai susirašinėjome su mongolais. Kaip paaiškėjo kelionės eigoje, šios pastangos nenuėjo veltui. Atvykę į Mongolijos sostinę Ulan Batorą maloniai nustebome mongolų organizuotumu, viskas, kas buvo sutarta prieš kelionę, įvyko minučių tikslumu.
Mums net nereikėjo dėti daug pastangų, vos tik paklausdavome, iš karto būdavo suorganizuojamas transportas, vertėjas, gidas po miestą, patariama kur apsipirkti ir pan. Kažkuris bendražygis net pajuokavo, kad mums per daug sklandžiai sekasi, nes ankstesnėse kelionėse, pvz. po Sibirą, ne vienam teko patirti visiško neapibrėžtumo ir nežinomybės jausmą. Viskas ėjosi taip puikiai, kad jau antros dienos rytą Ulan Batore buvome įsodinti į autobusą ir vakarop atsiradome už 400 km esančiame Arvaikheer miestelyje.
Bevažiuojant nustebino mongolų nesikuklinimas atlikti gamtos reikalus vos už kelių metrų nuo autobuso, juk čia visur stepės. Iš autobuso išlipome pliaupiant lietui, nespėjome pagalvoti, ką daryti toliau, kai prie mūsų priėjo vietinis bei kažką pasakęs griebė sunkias kuprines ir mostelėjęs ranka parodė su kuria mašina važiuosime.
Negalėjau atsistebėti mongolų sugebėjimais viskuo pasirūpinti, pasirodo arklių nuomotojas Ankha suorganizavo transportą, kuriuo buvome atgabenti į susitikimo vietą Ujanga miestelyje. Tos pačios dienos vakarą Ankhos automobiliu pasiekėme jurtų stovyklą „Ciel Voyage camp”, iš čia kitą dieną prasidėjo mūsų kelionė arkliais aštuonių ežerų regionu.
Ryte mane pažadino arklių gidų šūkaliojimai, pravėręs jurtos duris pamačiau stepe jodinėjančius mongolus ir lasais gaudančius jakus. Vaizdas kaip iš dokumentikos apie klajoklių gyvenseną, tad nelaukęs stvėriau fotoaparatą ir išlėkiau į lauką. Po įspūdingų gaudynių mums buvo paruošti 4 žirgai jojimui ir trys jakai kuprinių, kurios svėrė beveik po 40 kg, nešimui. Susipažinę su arklių gidais Džemina ir Bagy, sėdome ant žirgų ir skambant mūsų palydovų dainoms pasileidome žaliuojančiais toliais.
Arkliais po stepę ir kalnus
Nuotykiai tik prasideda, tyliai pasakiau sau, kai vienas iš mūsų žlegtelėjo nuo arklio ant žemės, laimei be rimtesnių traumų. Nors buvau prigąsdintas Mongoliškų arklių laukiniu charakteriu, tačiau visas nerimas išsisklaidė po dienos jojimo. Mongolų arkliukai nedideli ir patogūs, labai ištvermingi, nesibaidantys bei nesunkiai valdomi. Jau po dienos kitos apsipratome su savo žirgais ir jojimas teikė tik malonumus. Orai jojimui buvo palankūs nors vakarais ir naktimis lydavo, rytais ir dienomis šviesdavo kaitri saulė.
Aštuonių ežerų regionas traukė savo grožiu, vasara čia dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Kalnų ir stepių apsuptyje mėgavomės mėlynu dangumi, įlomėle snaudžiančiais ežerais, slėniuose aidinčiais paukščių balsais bei dar visai nesenai pražydusių pievų spalvingumu. Jodami raižytu kraštovaizdžiu kildavome ir leisdavomės stačiais šlaitais, kartais net gniauždavo kvapą, kai pagalvodavau, kad vienas slystelėjimas ir arklys kartu su raiteliu ilgai riedėtų į apačią. Kasdieną prajodavome pro laisvai besiganančių jakų ir arklių kaimenes, didesni jakų patinai su įspūdingais ragais trumpam stabteldavo mums skersai kelio ir kiek pasidomėję taikiai nubėgdavo į šalį. Stepėse sutikdavome klajojančius vietinius, kurie nepraleisdavo progos pasidomėti mumis ir pasiūlydavo užsukti į jurtas.
Kiek nustebino šiuolaikiška mongolų buitis, nors aplink laukinė gamta, tačiau kiekvienoje jurtoje yra plazminis televizorius, palydovinė antena, saulės baterijos, elektros generatoriai, specialus mobilusis ryšys, šalia stovi motociklai, visureigiai. Jau seniai praėjo laikai, kai jurtas ir daiktus gabendavo jakų traukiamais mediniais vežimais, o ryšys buvo palaikomas per raitus pasiuntinius. Klajokliai keliasi iš vienos vietos į kitas tris kartus per metus, visa manta pervežama mašinomis. Mongolijoje nėra privačios žemės nuosavybės (išskyrus miestus), galioja paprotinė giminės teisė į ganyklas, leidžianti nevaržomai klajoti. Pradėjus privatizuoti stepes, anot mongolų, kiltų karas, iškiltų grėsmė kultūrai ir tradicijoms. Klajoklių šeimų gerovė tiesiogiai priklauso nuo turimų galvijų skaičiaus.
Kiekviena jojimo diena baigdavosi savotišku ritualu, jakų sugaudymu ir nešulių nuraišiojimu nuo jų. Jakai tai instinktų ir baimės valdomi pusiau domestikuoti gyvūnai, jų sugaudymas tragikomiškas Sizifo darbas. Pirmiausia gyvulius reikėdavo užspeisti šalia uolų ar medžių, tuomet atsargiai prieiti ir nurišti virvę, kuri perverta per jako nosį, nuo kaklo, nes tai vienintelis būdas jį suvaldyti. Dažniausiai jakai panikoje išsilakstydavo, o mes sprukdavome jiems iš kelio. Išsigandę gyvūnai bėgdami su nešuliais užstrigdavo tarp medžių ar uolų, apdaužydavo mūsų daiktus, kartais juos išmėtydavo. Galiausiai gidams, su mūsų pagalba, pavykdavo priartėti prie jakų ir juos sutramdyti. Vakare, paprastai lyjant, po tentu susikurdavome laužą ir gamindavomės vakarienę, prie mūsų prisijungdavo ir Džemina su Bagiu. Tiesa, yra tokia tradicija, kad gidus maitina jų klientai. Mes to nežinojome, tad teko dalintis savo normuotu maistu.
Įdomu, kad mongolai nevalgė kiaulienos, ilgai juokėmės, kai gidas užkando lietuviškų lašinių ir tą pačią akimirką juos išspjovė taip toli, lyg kas būtų užvožęs lazda per nugarą. Geriant šiltą arbatą prie laužo prasidėdavo tarpkultūrinis bendravimas, kažkiek susikalbėti pavykdavo žodyno ir gestų pagalba, nes stepėse kalbama tik mongoliškai. Įsiminė mongolų savybė viskuo domėtis, daiktais, įranga, tuo kas skaitoma, valgoma ir pan. Prisimenu, kai kartą grįžęs radau išverstus vaistus ant žemės, o gidas pasidėjęs vaistinėlę, kurioje buvo veidrodėlis, pešiojosi pincetu plaukus nuo veido „skutosi”. Svarbu paminėti, kad mongolai nepasisavina ir nevagia daiktų, paprastai jie pasidomi, pabando kaip daiktu naudotis ir grąžina.
Po vėsių ir lietingų naktų, išaušus giedram rytui laukdavo kitas ritualas papusryčiauti, viską susikrauti ir pririšti daiktus ant jakų. Gidai apsirengdavo tradicinę aprangą ilgą vilnonį paltą per liemenį daug kartų apvyniotu oranžiniu kaspinu. Ši apdarą mongolai dėvi visur ir visada stepėse, dykumoje, netgi mieste, lyjant ar kepinant saulei, o sėsdami į balną tiesiog pasikelia skvernus.
Viską suruošus pasigirsdavo Bagio išmoktas lietuviškas žodis varom, varom!!!, mes į tai atsakydavome „čiū, čiū” taip raginami mongoliški žirgai ir žygis tęsdavosi. Akimirksniu prabėgo pilnos įspūdžių dienos, net nepastebėjome kaip prijojome maršruto pabaigą. Perbridome paskutinę brastą ir galiausiai pasiekėme Orchono upę, čia ir baigėsi mūsų žygio dalis su arkliais. Atsisveikindamas su Bagiu ir Džemina jaučiau išsiskyrimo kartėlį, manau, tai jautėme visi, per tas dienas įpratome keliauti kartu. Ilgai nelaukę pripūtėme baidarę, persikėlėme per upę ir užsidėję sunkias kuprines patraukėme link Orchono intako Torgongin gol. Šioje vietoje buvome suplanavę įsirengti pagrindinę stovyklą, iš kurios keliausime į kalnus.
Nesvetingi kalnai ir nuoširdūs klajokliai
Rytai tapo ūkanoti ir lietingi, orai ėmė keistis į blogąją pusę, tačiau tai nepakeitė mūsų ryžto pakilti Orchono upės slėniu iki jo ištakų ir įlipti į 3 100 m aukščio Suvraga Hairhan kalną, laikomą šventa vieta. Paslėpę baidares bei didžiąją dalį daiktų pagrindinėje stovykloje, užsimetėme lengvas kuprines ir perėję brastas pajudėjome link tikslo. Į kalnus susiruošėme ne visi, buvome susitarę, kad vienas iš mūsų dėl senos kelio traumos pasiliks slėnyje, už dienos kelio nuo stovyklos. Jis prie upės planavo praleisti savaitę, po truputį judėti aukštupiu ir žvejoti, o sutartą dieną grįžti į pagrindinę stovyklą, kurioje susitiksime. Prieš išsiskirdami praleidome nepamirštamą vakarą žvejodami upėje kiršlius, kuriuos iškepę lauže gardžiai suvalgėme vakarienei.
Orchono upė žuvinga ir skaidri tik aukštupyje, prieš patenkant teršalams iš kalnuose esančių aukso kasyklų. Visas likęs žemupys drumstas, vanduo užterštas, žuvų nėra, vietiniai žmonės netekę geriamo vandens šaltinio. Upės slėnis nuostabaus grožio, tačiau niekas neapriboja teršiančių aukso kasyklų veiklos, nors slėnis patenka į nacionalinį parką bei paskelbtas UNESCO paveldo objektu. Paradoksalu, bet mongolų įsitikinimai neleidžia praustis ar plauti daiktų, drabužių upėje. Tikima, kad upės turi savo dvasinius valdovus, nepagarbus elgesys gali dvasiškai užteršti upę ir paversti ją bloga vieta. Keista, tačiau šie įsitikinimai netrukdo vietiniams šiukšlinti gamtoje, stepėse galima rasti išmestų butelių, plastiko, netgi mašinos ar motociklo degalų bakų. Mongolija kontrastų šalis, ypač kalbant apie valandų bėgyje besikaitaliojančius orus, kurių apibūdinimui labai tiko mano nuolat kartojamas posakis greičiau dėkitės lietpalčius, ateina frontas.
Po skanios vakarienės ir dienos nuovargio norėjome ramaus miego, tačiau naktį stipriai lijo ir pūtė vėjas, iš visų pusių talžantis palapinę. Nors rytas pasitiko giedru dangumi, po neramios nakties apsnūdę ir nerangūs nelinksmai atsisveikinome su bendražygiu ir trise pasukome savo keliu. Artėdami prie kalno viršūnės pastebėjome, kad slėnis įgauna kalnų taigos grožį, įdubose telkšo pelkutės su spalvinga augalija, upė tyra, greita ir akmeninga, vietomis dar neištirpę mėlyno ledo luitai. Mus lydinčios jakų ir arklių bandos bei nenuspėjamai užklumpančios audros tapo įprasta kasdienybe. Slėpdamiesi nuo lietaus užsukdavome į jurtas, bendravome su vietiniais, vaišinomės arbata ir įvairiausiais patiekalais iš avienos, jakų mėsos ir pieno. Jurtose visada gaudavome vandens (us), nusipirkdavome pieno (su), rūgpienio (tarag), kumiso (airag), riebios grietinėlės (tsagan idea), sūrio (bijaslag), džiovintos varškės (arull).
Atsisveikindami vaikams padalindavome dovanėlių atsivežtų iš Lietuvos ir traukdavome toliau. Mongolai labai svetingi, atviri ir bendraujantys žmonės, galbūt todėl šiuose laukiniuose kraštuose nesijauti vienas. Beveik kas vakarą sulaukdavome svečių, kurie atjodavo ar atvažiuodavo motociklais pabūti prie laužo ir pabendrauti. Įpratome matyti stepėmis važinėjančius motociklus, mongolai motorizuota tauta, greitai ši judėjimo priemonė taps įprastesnė už arklį.
Žygis tęsėsi ir pagaliau priėjome kalno papėdę, jo viršūnę slėpė sunkūs lietaus debesys. Kalnuose visai nebuvo jurtų, nesutikome ir mongolų, tad mėgavomės vienatve. Su viltimi laukiau giedro ryto. Atsikėliau labai anksti, prasegiau apledijusį palapinės užtrauktuką ir pamačiau viršūnę giedro dangaus fone, apačioje snaudė rūke skendintis Orchono slėnis. Skubėjome į viršų, savo kuprinėje turėjau iš namų atsivežtas juosteles, kurias nekantraudamas norėjau pririšti viršūnėje, tačiau kalnas nenorėjo mūsų įsileisti. Viršūnė paskendo debesyse, lipome aukštyn kol rūke ėmė ryškėti iš akmenų ir medžių šakų sukrauta ovoo, tai šventa vieta. Šios šventvietės dažniausiai yra susijusios su tam tikros giminės, klano protėvių dvasių kultu, arba tai ovoo esančios prie kelių, kalnų perėjose ar viršūnėse skirtos pelnyti vietovės dvasių palankumą bei sėkmę kelionėse. Pasiekus tokią vietą ji apeinama tris kartus ir paliekamos aukos pinigai, maistas ar pririšamas kaspinas. Prieš leidžiantis nuo kalno pririšau savąsias juosteles ant ovoo, nuo šiol jos plevėsuoja šalia mongoliškų. Įdomu, kad šalyje sugyvena dvi pasaulėžiūros, lamaizmas ir šamanizmas. Socializmo laikais Mongolijoje abi religijos buvo persekiojamos, komunistai išžudė tūkstančius lamų ir sugriovė apie 800 vienuolynų, šamanai turėjo slapstytis, kitaip rizikavo gyvybe. Žmonės jurtose slėpdavo budistinius šventųjų paveikslus už Stalino portreto, o šamanizmas rado prieglobstį uždarų bendruomenių tarpe. Abi religijos išliko ir žlugus komunizmui sparčiai įsivyravo šalyje. Visi mūsų sutikti mongolai yra budistai, tačiau tai netrukdo jiems dalyvauti šamanistinėse apeigose, jų pasaulėžiūra persipynusi ir labai paslanki. Deja visos kelionės metu nesutikome nei vieno šamano, nors to labai tikėjausi.
Atgal keliavome kitos upės slėniu, kuriuo turėjome ateiti į pagrindinę stovyklą. Įsiminė nakvynė šalia perėjos į slėnį, po eilės lietingų dienų šlapi ir sušalę sunkiai užkūrėme laužą, džiovinomės. Sutemus sulaukėme nakties pakeleivių, du jaunuoliai su motociklu atsiradę iš niekur sustojo pasišildyti prie ugnies. Pasivaišinę arbata mongolai atsisveikino ir išvažiavo į lietų. Visą naktį siautė audra, slėnyje blaškėsi vėtra, braškėjo medžiai, gulėjome palapinėje paskendę savo mintyse. Išėjome vėlai, po pietų pasirodžiusi saulė atidengė per naktį apsnigtas kalnų viršūnes, po liūčių ištvinusią upę. Nerimastingai pagalvojau apie Orchono slėnyje likusį draugą. Prie pagrindinės stovyklos atsiradome vakarėjant, iki pat sutemų bandėme perbristi patvinusią upę, tačiau likome įkalinti priešingam krante. Nakčiai apsistojome prie jurtų, vietiniai suprato mūsų bėdą ir su rūpesčiu pasiūlė vakarienę. Iš pat ryto sukau galvą kaip pereiti į kitą upės pusę, jaunuolis paaiškino, kad po 2-3 dienų upė nuseks, o iki tol nebus jokio judėjimo. Orai pasitaisė ir laukti nesinorėjo, palikę vieną mūsiškį saugoti daiktų, dviese išėjome toli į aukštupį. Upę perbridome tėkmių išsišakojimo vietose, kur ne taip gilu. Grįžome kitu upės krantu, stačiomis kaip siena uolomis įveikėme paskutinius kilometrus ir vakarėjant pasiekėme stovyklą. Prisipūtę baidarę persikėlėme daiktus ir parplukdėme priešingoj pusėj laukiantį bendražygį. Ryte gulėdamas palapinėje išgirdau brendančius arklius ir bičiulio, kuris vienas pasiliko slėnyje, balsą. Išskubėjau pasitikti bendražygio, staiga arklys pasibaidė tokio netikėtumo ir jojikas tekštelėjo ant upės kranto, bet nesusižeidė. Pasirodo dėl nuolatinio lietaus ir audrų mūsų draugo sena kojos trauma paūmėjo, patvinusi upė atkirto sugrįžimo kelius, laimei padėjo vietiniai, kurių jurtose jis gyveno kol pasitaisė orai. Pagaliau visa grupė vėl kartu, atsisveikinę ir išlydėję mongolą, kuris parjodė mūsų bendražygį, susitikimo proga praplėšėme siurprizą, draugų įdėtą Vilniaus oro uoste. Tai buvo saldumynai, o jie visada pradžiugina žygyje. Tos pačios dienos vakarą susikrovėme mantą ir prisipūtę baidares išplaukėme Orchono upe žemyn.
Lietuviškos baidarės Orchono upėje
Baidarės pasišokinėdamos per bangas sparčiai lekia į priekį, Orchonas plačiai vingiuoja kalnuotu slėniu, vietomis srovė prisispaudžia prie uolų, tad irkluodami įdėmiai renkamės plaukimo kryptį. Orai pagaliau ėmė taisytis, irklavome mėgaudamiesi saule ir mus supančiais kraštovaizdžiais. Vietomis praplaukdavome besiilsinčių arklių kaimenes, kurie mums prisiartinus pasileisdavo bėgti pakrante, sukeldami nevaržomos laisvės pojūtį. Slėnyje pilna paukščių, jų pulkeliai išsigandę baidarių sprunka vandeniu palikdami purslų takelį, kol galiausiai neištvėrę pakyla į dangų. Pastebėję upėje pripučiamas baidares, mongolai pasidomėti privažiuodavo motociklais ar prijodavo arkliais, kartais susėdę net po tris jie mojuodavo mums ir stebėdavosi nematytu vandens transportu. Iš netoliese esančių jurtų atbėgdavo vaikų būrys ir ilgai lydėdami mus krantu džiugiai krykštaudavo. Sustodami nepraleidžiame progos apsilankyti jurtose bei apžiūrėti pakeliui pasitaikančių budistinių šventviečių, skaidriuose Orchono intakuose žvejojame kiršlius. Plaukimas baidarėmis teikė savo privalumus, tačiau ilgam atsipalaiduoti neleido.
Įveikę dalį maršruto už staigaus upės vingio išgirdome šniokštimą prasidėjo žemėlapyje pažymėtos rėvos. Pirmąsias praplaukėme smagiai laviruodami tarp akmenų ir slysdami bangų keteromis, tačiau už kelių posūkių tėkmę suspaudžia kanjono sienos ir šniokštimas dar labiau sustiprėja. Sustojame pasižvalgyti, priekyje matome ištisines rėvas, srovėje pilna milžiniškų akmenų, upė giliai įsirėžia į kanjoną. Netrukus dangus apniūksta, pačiu laiku spėjame ištiesti tentą ir pasislėpti, priedangoje nagrinėjame žemėlapius bei taisome nuotaiką saldumynais. Įvertinę perkrautų baidarių galimybes nusprendžiame nerizikuoti ir atsisakyti dalies suplanuoto plaukimo. Vos tik nustojus lyti susipakuojame daiktus į kuprines ir ieškomės transporto, pagalbą randame priėję jurtas. Jaunas mongolas už nedidelį atlygį sutiko mus pavėžėti motociklu, ketinome nuvažiuoti apie 10 km iki Orchono krioklių, už kurių norėjome tęsti plaukimą.
Po vieną sėdamės ant motociklo, draugai padeda užsidėti milžiniškas kuprines, stebint iš šono nejučia ima juokas, kuprinės tokios didelės, kad iš po jų net nesimato pakeleivių. Motociklas kiek svirduliuodamas į šonus greitai lekia stepėmis, oras vėl subjūra, pakyla stiprus vėjas, smulkūs ledo gabaliukai sminga į veidą, nulipame varvančiomis nosimis ir sugrubusiomis nuo vėsos rankomis.
Apsižvalgę pamatėme, kad upė šniokšdama rėvomis ir toliau teka giliame kanjone, supratome, kad plaukti negalėsime, ieškosimės transporto. Įsismarkavus stichijai kelioms dienoms apsistojome jurtų stovykloje, šalia krioklių turistinę bazę sezonui ruošiantys mongolai pakvietė mus pagyventi jurtose nemokamai.
Gavome puikią progą pabendrauti su vietiniais, išsidžiovinti drabužius, išsimiegoti ir ramiai susiplanuoti tolimesnę žygio eigą. Stovyklos prižiūrėtojai šiek tiek supranta angliškai ir kelis žodžius rusiškai, paprašome suorganizuoti transportą nuvežti mus į žemupį. Po kelių dienų poilsio tęsiame kelionę visureigiu.
Važiuojant pastebiu, kad nuo krioklių Orchono slėnis atrodo kaip didelis kaimas, aplink pilna žmonių, jurtų, gyvulių, arkliais jodinėja turistai, važinėja mašinos, mėtosi šiukšlės. Kiek nusivyliau šia slėnio dalimi, tikėjausi pamatyti daugiau autentikos, tačiau Mongolijai būdingi netikėti kontrastai, todėl per daug nenustebau.
Visureigį paleidžiame nuvažiavę apie 40 km nuo krioklių. Upę randame gerokai išplatėjusią, nors srovė vis dar stipri, tačiau nebėra nerimą keliančių rėvų ir kanjonų. Šioje slėnio atkarpoje gerokai mažiau jurtų, turistų nebesutinkame, nėra ir turizmo paslaugas siūlančių stovyklų. Įsirengę stovyklavietę apsilankome netoliese esančiose jurtose, pabendrauti su mumis susirenka net kelios šeimos. Svečiuodamiesi geriame arbatą, rodome žemėlapius, paišome ant popieriaus piktogramas, aiškiname gestais kaip ir kur keliaujame, pasakojame apie gyvenimą Lietuvoje.
Įspūdžius sustiprina pasivažinėjimas motociklu, kurį gaunu vos paprašęs. Atsisveikinant dar gauname vietinės pieno produkcijos ir nesiliaujame žavėtis vietinių dosnumu. Iš pat ryto, pasisupdamos ant saulėje blykčiojančių bangų, lietuviškos baidarės tęsė žygį. Iki plaukimo tikslo miestelio Kharkhorin lieka kelios dienos, tad irkluojame neskubėdami su pasimėgavimu. Paskutinę stovyklavietę ant upės kranto įsikuriame šalia turistinės bazės su skambiu pavadinimu Čingischano stovykla. Čia ramu, turistų dar nėra, aplink statomos jurtos, ruošiamasi sezonui. Vakarėjant užlipau į netoliese esančio kalno viršūnę paskambinti ir susitarti dėl transporto į Gobio dykumą.
Ilgai žiūrėjau iš viršaus į besileidžiančios saulės apšviestą nuostabų slėnį, galvoje ėmė suktis mintys apie namus, bet dar ne vakaras, dar laukia nepamirštami įspūdžiai. Kitos dienos popietę pasiekėme Kharkhorino tiltą, žymintį plaukimo pabaigą. Išsilaipinę vos spėjame susidėti baidares, pasiviję audros debesys prapliumpa visu smarkumu, lietus ir vėjas blaško mus einančius miestelio link. Ilgai nelaukę sustabdome visureigį ir paprašome nuvežti į viešbutį, kurio pavadinimą išsirinkome atsitiktinai, pavartę žinyną apie Mongoliją. Netrukus visas mūsų šlapias ūkis atsiduria ant viešbučio grindų. Su nekantrumu laukiame kelionės tęsinio.
Nenupasakojamas Gobis
Viešbutis Bayan Burt, kuriame apsistojome Kharkhorine nusipelno atskiro paminėjimo. Tai žalios spalvos groteskiškos išvaizdos pastatas, kurio pusė išdužusiais langais, aplankstytomis grotomis ir apibyrėjusiomis sienomis. Toji pusė, kur įsikūręs viešbutis, nudažyta ryškesne žalia spalva, viduje veikia visą parą nenutylanti karaoke, o ant sienos kabo trys laikrodžiai, rodantys skirtingus pasaulio laikus. Visgi tai pigiausias viešbutis, kuriame galima užsisakyti šalto alaus ir nusiprausti po pusiau veikiančiu dušu. Kharkhorino miestelyje praleidome visą dieną, nors tai buvusi istorinė Mongolijos sostinė, tačiau vienintelis kultūros paveldo objektas, vertas dėmesio, yra budistų vienuolynas, kurį tikrai buvo verta aplankyti.
Dienos pabaigoje vietinė gidė, su kuria susipažinome miestelyje, mums suorganizavo koncertą, išgirdome neįtikėtiną mongolų gerklinį dainavimą, klausėmės nacionalinio instrumento (Morinkhuur) skambesio. Kitos dienos rytą visus pažadinau ankščiau, į viešbučio langą barbeno senai įgrisęs lietus, bet nuotaika pakili, skubėjome krautis kuprines į Gobį, mūsų laukė vairuotojas. Pagaliau galime pamiršti lietų, megztinius ir neperšlampamas striukes paslepiame giliai kuprinėse. Gobyje taip svilina saulė, kad vidurdienyje vaikščiodavau pusnuogis, neįtikėtinas kontrastas, lyg kas staiga būtų nubrėžęs ribą. Dykumą pamačiau kitokią nei įsivaizdavau, tai ne sausringa lyguma, o spalvingai žaliuojančių stepių, uolynų ir smėlynų derinys.
Kaip ir stepės dykuma gan tolygiai apgyvendinta klajoklių, vietiniai verčiasi turizmu ir gyvulininkyste, buitis labai panaši, tik arklius keičia kupranugariai, o vietoje jakų ganosi ožkų bei avių bandos. Kelių čia nėra, tiksliau jie visur, tiesiog pastebėjus vėžias, vedančias tinkama kryptimi, reikia jomis sekti, kol atsiranda geresnė alternatyva. Valandų valandas kratomės akmenuotais keliais, kol sustojame dykumos miesteliuose prisipildyti degalų ir papietauti nebrangiose pakelės užkandinėse.
Šiose gyvenvietėse trumpam stabteli keliautojai iš įvairių šalių, sutikome vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų. Mūsų maršrutas veda gilyn į dykumą, ketiname aplankyti smėlio kopas (Khongoryn Els), klifų atodangas (Bayanzag) ir ledo kanjonus (Yoliin Am). Bevažiuojant kraštovaizdis keičiasi, horizonte sumirguliuoja kalnai, aplinkui raudonos uolos, įsivyrauja smėlynų augalija, pasirodo kupranugarių būreliai. Mašina pasuka link jurtų, mūsų vairuotojas yra savas žmogus, puikiai orientuojasi ir daug ką pažįsta dykumoje, jis pats parenka nakvynės vietas, susitaria dėl kainų, vertėjauja. Pavargę nuo kaitros ir kratymosi sugulėme jurtose, vakare judėsime apžiūrėti klifų atodangų. Jurtos nuostabus išradimas, jose ne karšta, kai negailestingai kepina saulė, jauku bei šilta lyjant lietui ir siaučiant vėjui.
Keletą kartų stačiausi palapinę, tačiau saulės radiacija tokia galinga, kad prasiskverbusi pro tentą man sukėlė stiprų galvos skausmą. Nusprendžiau, kad už jurtą šiose platybėse nieko geresnio nėra, čia visada gauname vandens ir vietą valgiui išsivirti. Prieš peržiangiant šeimininkų jurtos slenkstį buvome perspėti, kad privalome laikytis tradicijų.
Jurtų išdėstymas atspindi kosmologiją, statinys orientuojamas į keturias pasaulio šalis, įėjimas eksponuojamas į pietus, šiaurinėje patalpos dalyje laikomos šventos relikvijos, vakarinė pusė skiriama vyrų daiktams ir įrangai, rytinė moterų buities daiktams, maisto gaminimo įrankiams.
Viduryje yra jurtos širdis ugniakuras, jame gyvenančioms ir namus globojančioms ugnies dvasioms aukojami geriausio maisto gabaliukai. Žmonių vieta jurtoje priklauso nuo amžiaus, lyties ir socialinės padėties, vyrai išsidėsto jurtos kairėje, moterys dešinėje, garbingiausia vieta šiaurinėje dalyje skiriama seniausiems arba aukštą socialinę padėtį turintiems asmenims. Viduje judama laikrodžio rodyklės kryptimi, tačiau mes tik nesusipratę keliautojai, todėl į mus žiūrima atlaidžiai.
Sulaukę vakaro aplankėme klifus, milžiniški raudonų uolienų eroziniai skardžiai primena Marso kanjonus, ši vieta garsėja dinozaurų fosilijomis. Šalia kanjono vietiniai prekiauja įvairiausiais radiniais, čia tikras geologijos muziejus, yra uolienų su fosilijomis, akmenų, panašių į suakmenėjusius dinozaurų kiaušinius. Grįžtame prieblandoje, tačiau Gobis tik pabunda po dienos karščių, tamsoje švytuoja motociklų žibintai, kažkur važiuoja visureigis, į aptvarus sugenami gyvuliai, tolumoje riaumoja kupranugariai.
Rimstant bruzdesiui pakeliu akis į viršų, dykumoje naktys be galo žvaigždėtos, žiūrėdamas susimąstai, koks gražus tas mūsų pasaulis. Rytas mus pasitiko neblėstančiais karščiais, atsisveikiname su vietiniais ir važiuojame aplankyti vienų didžiausių smėlio kopų Gobyje, jos tęsiasi 180 km ir vietomis siekia iki 300 m aukščio. Kaip tapo įprasta, atvažiavę sulendame snausti į jurtas. Vakarėjant jurtų šeimininkai už papildomą mokestį pasiūlė prie kopų nukeliauti dvikupriais kupranugariais, tai buvo nauja patirtis. Šiems pusiau laukiniams gyvūnams per nosį perverti pagaliukai su pririštomis valdymo vadžiomis. Susėdę į balnus kiekvienas iš mūsų gavome laikyti gretimo kupriaus vadžias, taip suformuojamas karavanas, kuriuo pajudame link kopų. Lipome į smėlio kalnus basi, kaip maži vaikai šokinėjome nuo kopų, ritinėjomės, čiuožėme žemyn, lyg didelėje smėlio dėžėje. Prietemoje, susėdę smėlynų viršūnėje stebėjome neregėtą derinį geltonas smėlio kopas žalių kalnų fone.
Grįžus į jurtas vakarieniavome su visa mongolų šeima, tradiciškai vaišinomės avienos troškiniu ir šilta pieno arbata, dalinomės dienos įspūdžiais. Prieš mums išvykstant, jurtos moteriškės pagamino nepamirštamus pusryčius. Negalėdami sustoti valgėme ant aliejaus iškeptas bandeles (Borcog), primenančias spurgų skonį. Kelionė jau visai priartėjo prie pabaigos, paskutinį objektą, ledo kanjonus, aplankėme nuvažiavę toli nuo smėlynų. Tai draustinis skirtas paukščių apsaugai, visur įrengti ženklai draudžiantys medžioklę, šiukšlinimą ir transporto judėjimą.
Šis objektas gausiai lankomas turistų, nusiviliu besimėtančiomis atliekomis ir aptirpusiais ledo luitais. Be stačių kanjono sienų čia nelabai yra ką pamatyti, geriau šį laiką skirti Gobio smėlynams. Paskutinę naktį praleidę jurtose, grįžtame į Ulan Batorą, skelbiu sėkmingo žygio pabaigą. Žiūrėdamas pro automobilio langą į tolstančius klajoklių šalies peizažus atmintyje išsivežu geriausius įspūdžius, o mintyse jau bręsta sekančio žygio planas. Dar vieną dieną praleisime Mongolijos sostinėje ir iš pat ryto skrisime namo.
Vietoje pabaigos
Į Vilnių iš Ulan Batoro skridome per Stambulą. Turkijoje turėjome praleisti naktį ir rytiniu reisu pasiekti Lietuvą. Miegodamas Stambulo viešbutyje gavau žinutę iš Lietuvos, kad oro uoste buvo sprogimas. Ryte sužinojau, kad įvyko teroristinis aktas, žuvo žmonės. Tada pagalvojau, kad nuotykiai dar nesibaigė, galiausiai mūsų skrydis buvo atšauktas, teko grįžti aplinkiniais keliais. Grįžęs namo suvokiau, kaip netoli nelaimės buvau atsidūręs ir kaip man pasisekė. Gyvenimas tai kelionė, kuri bet kada gali nutrūkti, todėl nebijokime įgyvendinti savo svajonių, nesustokime pakelėje įkalinti abejonių.
Teksto autorius – Aivaras Jefanovas
Nuotraukų autorius – Aivaras Jefanovas
Mongolija 2016
Parašykite komentarą